nežinau, gal kažkur viduje tikėjausi, kad paskambinsi, parašysi ar dar kaip nors priversi mane jaustis prastai, deja mano spėjimai apie tavo elgesį kaip visada buvo nesėkmingi. tiek jau to, nusibodo taip. aišku, viduje visada žinojau, kad niekada tavęs nesuprasiu, nors ir bandžiau, bet kas iš to, jei suprast norėjau vienintelė. supratimas, kaip kava - skanesnė kai geri su kuo nors. tai gi galima sakyt, kad gėriau ją viena, visą tą laiką. o dabar jau galima mane pasmerkti, juk norint kažką įgyvendinti reikia pastangų, o aš jų, tenka pripažinti, visai neįdėjau, o dar tikėjausi, jog viskas išsispręs savaime, o aš galėsiu ramiai sėdėti ir stebėti kaip tvarkosi viskas aplinkui, koks keistas bruožas tas naivumas. auč. atrodo, kad viskas sukas ratu ir aš stoviu ir tiesiog stebiu. vienas, antras, trečias ir dar galybė dalykų slysta iš rankų kaip smėlis, o juk bėgančio laiko nesustabdysi. gal ir blogai, kad visad juokiuos iš savęs, bet žinau - nesijuoksiu, tada verksiu. ir kam? kad kas nors pamatytų kokia silpna tapau? kokia pažeidžiama sugebu būt pati to nenorėdama? ne. ne man taip elgtis. gal geriau įpūsiu šiek tiek optimizmo į save, gal tada ir gyvenimas vietoje rūgščios citrinos mes ir naujų idėjų ir jėgų? tikėtis geriau, nei gniuždyt save, ar ne?