euforija

per kelerius šio skaitalo rašymo metus teko pastebėti, kad į šitą blogą užsuku tik per blogiausius laikus. nežinia kodėl, bet kai viskas sekasi ir atrodo, kad niekas tikrai niekada nesubyrės stipriai smunku žemyn lyg nuo kokio skardžio ir atrodo, jog nei vienos prakeiktos šakos nesugebu rast už kurios galėčiau užsikabint. keista, tiesa?  kaip ir turėčiau pasimokyt, jog po saulės anksčiau ar vėliau pradės lyt ar mano atveju kils audra su griaustiniai ir žaibais, nusinešanti vis daugiau ir daugiau. kartais susimąstau, jei mano kiekvienas nuosmukis pasiimtų su savimi ir vieną auką, kiek iš viso žmonių jau būčiau pražudžiusi? spėju, kad nemažai. juk vien čia kiek surašyta, o tai tėra maža dalelė, tada kai jau kitur nebėra kur išsirėkt. BUM, dar vienas taškas gyvenimo ir mano kovoje, kurią aš beviltiškai pralaimiu. spėju, kad jei tai būtų varžybos pralaimėčiau nei karto neįmušus įvarčio. šiek tiek prastas rezultatas, žinant kiek turėjau paaukot. gal prieš mėnesį vienas žmogus yra man pasakęs ''tai ko tu sieki-gerai, bet ar kai sužinosi to kainą būsi pasiruošus viską paaukot?'' tada tik juokiausi ir sakiau, jog galiu ir be aukų laimėt šį mačą. pasirodo klydau ir dar kaip. draugai, šeima, pažįstami. vienas po kito pradėjo byrėt žmonių sąrašas, kuriais galėjau pasitikėt, bet kaip sako ''draugą bėdoje pažinsi'', nors kartais atrodo, kad arba aš apakau, arba tikrai nebėra ką matyt. pasimoviau ant kvailų senų klaidų iš kurių taip ir nepasimokiau. kiek dar reikės prarast, kad pradėčiau vėl kilt? ar turiu vėl likt be nieko šalia, kad suprasčiau ką reiškia turėt tik viltį gyvenime? nežinau kodėl, bet po tokių žodžių man norisi tik juoktis. viltis nei išklausys, nei apkabins kai reikės, tuo labiau nepadės judėt tolyn. juokiuosi pati iš savęs, ironiška. turbūt daugiau nesakysiu, kad viskas gerai ir man nieko netrūksta, jog būčiau pilnai laiminga. taip nebūna, nes kiekvieną sykį kai priartėji prie gyvenimo euforijos kažkas pradeda tempt žemyn ir tam jausmui, kaip ir traukos dėsniui, neįmanoma pasipriešint. ir šį vakarą sėdžiu ir galvoju kur buvo tas kabliukas ant kurio taip stipriai pasimoviau. gal per daug visko ėmimas į širdį? gal reiktų pradėt atlaidžiau žiūrėt į tai ką kas sako? bet kad ir kas bebūtų, vis tiek kiekvieną akmenėlį mestą į savo pusę išnagrinėju, praskeliu ir bandau lyst ten kur mano nosiai geriau nė nebūtų reikėję artintis. viena, antra, šimtoji klaida ir vėl ta pati vieta, kurioje atrodytų, jog tapau nuolatine lankytoja. gal reiktų įsigyti lojalumo kortelę? gal surinkus reikiamą kiekį taškų mane iš viso to išlaisvins? nejaugi vėl grįšiu į pradžią?