kai supranti, kad viskas griūna ką taip ilgai puoselėjai, kaip jautiesi? kai viskas slysta iš rankų, o jos tarsi surištos ir negali nieko daryti, tik stebėti kaip tavo gyvenimas, lyg akmenukas iš dangoraižio krenta į bedugnę, tik retkarčiais užsikabindamas už išsikišimų, vos kelias sekundes sustojęs ir suteikęs spindulėlį vilties, kad gal pavyks jį ištraukti vėl pasileidžia žemyn. ką jauti ir darai tada? ar stovi ir tiesiog mąstai ar šokti paskui jį, ar pasiimi į rankas naują akmenėlį? o gal baimės pilna širdimi tyliai žiūri toliau, bijodamas gauti naują galimybę? žinot, aš nedarau nieko. paleidžiu tuos visus žmones iš savo gyvenimo, nors širdis rėkia, kad turėčiau prikaustyt juos šalia savęs tvirčiausiomis grandinėmis. o ne, aš nekalbu apie visus, toli gražu. yra keletas žmonių kuriuos džiaugsmo pilna širdimi per šias kelias savaites numečiau kuo giliau ir taip praskaidrinau sau nuotaiką. kaip malonu, kai matai, kad atsikratai taip ilgai slėgusios naštos! ir jie iš tiesų sugadino man daugelį dienų kalbėdami vien liūdnom temom. ir kaip aš dabar myliu aktyvius žmones, kurie daro viską - juokiasi, kartais liūdi, daro viską kas šauna į galvą, arba kaip iš 'labas' reklamos - dabartistus. ir toks nuostabus jausmas, kai nežinai ką dar jie padarys, pasakys ir kaip nustebins. ne visada tai gerai, bet dabar, kai nesinori net galvot apie ateitį taip gera būt su tokiais žmonėmis. jie kaip nuosavos saulės - šviečia ir apakina taip, kad niekas aplinkui nebebūna svarbu, tik kaip nenuleist akių nuo jų. ir kaip malonu rašyt jiems laiškus, sėdėt ant vis dar pakankamai vėsios žemės, matyt kaip temsta ir kartu bandyt grįžt namo per neapšviestą ir pirmą kartą matomą parką. ir jau galiu įsivaizduot kaip būtų sunku to atsisakyt, kaip nelengva būtų visa tai išmest iš savo gyvenimo. tegul viskas būna taip kaip dabar ir aš būsiu, po galais - laiminga.