kaip aš nemėgstu tokių trečiadienių, kaip šis. stalas apkrautas vadovėliais, daugybė puodelių nuo arbatos ir įkyriai visą laiką skambanti daina mintyse. neskamba labai blogai, bet kai pagalvoju, kad rytoj manęs laukia 5 kontroliniai, kurių pavadinimus mokytojai vadina tik savarankiškais darbais iš visų metų kurso, o dar dizaino klasicizmo stiliaus kolona iš neįsivaizduoju ko ir kokia. norisi tiesiog išmest viską ir beviltiškai sulaukt savaitgalio, bet juk jau šiandien nėjau į mokyklą vien tam, kad sugebėčiau viską parašyt kuo geriau. ir kodėl visada sau pažadu, kad ''po dar penkių minučių'' pasiimsiu visas tas knygas ir bandysiu tai išmokt? kvailiausia tai, kad visada save įtikinu, jog taip ir bus. liko viena savaitė, penkios darbo dienos, 37 pamokos šiais metais. velnias, ir kodėl apsileidau būtent dabar, kai galėčiau ramiai sėdėt lauke su keliais žmonėmis ir nekvaršint sau galvos įvairiais istoriniais faktais bei fizikos formulėmis, kurias vis tiek pamiršiu iki vasaros, o jei ir ne, tai nepanaudosiu niekur kitur išskyrus pamokas ir tai, tik kitais metais man jų reikės. pagaliau galėsiu atsisakyt fizikos ir rusų, kalbos kurios nekenčiu turbūt labiausiai pasaulyje. ji nei skamba, nei rašosi gražiai, o ir patys rusai, kuriuos aš pažįstu yra nemalonūs žmonės besirūpinantys tik savimi ir nekreipiantys dėmesio į kitus, kurie juos supa. nors, žinoma, kiekvienoje šalyje yra žmonių kurie sugeba iškilt ir ten lieka ilgai, bet rusai... na, jei toks žmogus dabar tai skaito, tai man bjauriausi žmonės iš visų, kuriuos teko pažinoti. nors, neneigiu, tai gali būti ir išankstinis nusistatymas prieš juos nuo šeštos klasės, kai pasirinkau tą su*istą kalbą ir niekaip nesugebėjau normaliai ja kalbėt. tenka pastebėti, kad dažniausiai ko nors nemėgstu būtent dėl to, kad sau tai įteigiu. ohh, galingas dalykas ta įtaiga. nemanau, kad pažįstu nors vieną žmogų kuris nebūtų bent minimaliai paveiktas įtaigių reklamų. apie tai teko galvot po etikos pamokos, kai paklausė kokią dantų pasta naudojam ir, žinot, 90% klasės naudojo reklamuojamas televizijos pastas. keista, kai atrodo, jog sprendi pats, o iš tiesų tai tiesiog tampi dar viena auka praplautomis smegenimis. nemalonu tai suprasti, bet dar blogiau, kai žinai, jog taip bus ir toliau. vis tiek matysi reklamas visur kur eisi - senamiestyje iš visų pusių matysi spalvingus užrašus kviečiančius užsukti, sklindančią iš kavinių muziką su įterptomis reklamomis ir įvairiais įsirėžiančiais šūkiais. net ir pietų ašigalyje iš kurio artimiausiu metu turėtų pradėti pumpuoti naftą atsirado kola. mažiausiuose ir skurdžiausiuose Indijos kaimeliuose, kur žmonės dažnai neturi net ko gerti parduotuvėlėse gali jos gauti. net kolos negeriantys žmonės žino apie ją. visagalė reklama ir nieko čia nepakeisi. gali sakyti, kad nejauti jos įtaigos, bet apsižvalgius supranti kaip stipriai tave ji veikia. tai gi, dar kartą supratus, jog esu dar viena reklamos auka einu daryt reklamos ekonomikai.