iš tiesų, tai taip, galvojau, ne kartą ir visada prieidavau prie išvados, jog skaudžiausia prarasti. nesvarbu kas tai yra - naminis gyvūnėlis, geriausias draugas ar laiškas gautas nuo ko nors. visada skaudu, kai reikia brangų žmogų pamiršti, net nežinau ar man tai įmanoma. skaudu, kai geras draugas visai pamiršta tave ir tu bijai jam/jai parašyt ir pasakyt, kad pasiilgai, nes nežinai ar tave iš vis dar pamena. daug dalykų skaudina ir dauguma siejasi su žmonėmis be kurių neįsivaizduoju savo dienų, susirašinėjimų ir pokalbių. nors, žinoma, visada skaudu kai susipyksti su šeimos nariais, juos galėčiau išskirti kaip ypatingus, nors draugams ir teikiu pirmenybę. susipykus su mama visada jaučiuosi kalta, tarsi sugadinus jai gyvenimą. nemalonus jausmas, labai. tėvas, šiaip giminaičiai, sesuo ir brolis - prarast būtų sunku, bet nesu prie jų visų prisirišusi tiek, kad negalėčiau gyventi jiems dingus iš mano gyvenimo.
''Pasakyti kažką ir po to gailėtis?''
beveik visada kažko ką netyčia pasakiau gailiuosi. dažnai ištariu ką nors, kad priverčia apsvarstyti daugiau nei, kad tas sakinys ar žodis yra susijęs su tuo. mielai nesigailėčiau nei vieno pasakyto dalyko, bet vėl kiša koją mano būdas.
''Ką darytum, jei tavo geriausias draugas mirtų rytoj ir tu niekada negautum galimybės atskleisti jam kaip jautiesi?''
išprotėčiau ir mirčiau viduje. draugai, o tuo labiau - geriausias draugas man yra beveik viskas gyvenime. neįsivaizduoju savo gyvenimo be kiekvieno iš jų. visada žinai, kad kažkas tave išklausys, patars ir gal net pasakęs ką nors, kas jam atrodys visai nereikšminga, apvers visus tavo sprendimus aukštyn kojom taip išgelbėdamas nuo klaidų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą