nebežinau kelintą kartą įsijungiu šį blogą. dauguma turi dienoraščius, o aš rašau čia. į dėžę kuri bet kada leidžia viską ištrinti, turbūt todėl mieliau renkuosi XX amžiaus išradimą. man patinka kad čia yra delete mygtukas, o parašytą ant popieriaus įrašą, jei jis nebepatinka dažniausiai subraukau taip, kad nebesimatytų net tai, jog ten kažkas buvo rašyta. čia įrašau ir palieku pernelyg negalvodama ar kažkas tai skaitys ar ne. aš nepažįstu jūsų - jūs nepažįstat manęs. aš jums būtybė rašanti keistus, idiotiškus postus į šį puslapį. jums aš tik žmogus kuris gali pasirodyt linkęs į depresiją, piktas, nusivylęs arba atvirkščiai - laimingas, mokantis šypsotis dėl smulkmenų. man asmeniškai pirmas variantas atrodo ne toks malonus, bet arčiau tikrovės. spręsti palieku jums. šiandien ryte atsikėlus siaubingai nenorėjau nieko daryt, todėl pasitelkus nekaltą melą, taip įrodydama, kad esu visiškai bloga dukra, pasakiau, kad skauda galvą ir likau namie (mama mano, kad aš jau mokykloj, ką gi, tuo grįš ir sužinos, kad patogiai sėdžiu susisupus į paklodę vis dar tingėdama persirengti). o aš beprotiškai myliu tokius rytus! pasileidi muziką ir joks pašalinis žmogus negadina to skambesio, niekas neateina ir nekviečia ateit pavalgyt ir niekas nepadaro arbatos (turbūt tai vienintelis minusas). turbūt niekada nebūsiu šeimos žmogus, o paprašius įvardinti svarbiausią dalyką gyvenime iš kart ir toliau sakantis - draugai ir muzika! tai vieninteliai dalykai karaliaujantys mano širdyje dabar. o gal geriau sakyt - visam mano gyvenime? nors ir nepamenu kas man svarbiausia buvo prieš kokius 10 metų ar daugiau, bet tada, esu visiškai įsitikinus, didžiąją dalį mano širdies buvo pasiėmusi meilė šeimai. ir dabar aš juos myliu, tikrai. bet nebe taip kad dėl jų galėčiau bet ką.