perskaičiau visą blogą ir supratau kaip stipriai pasikeičiau. nepraėjo net pusė metų, o atrodo, kad skaitau apie visiškai skirtingą žmogų, savo priešingybę. ir keisčiausia tai, kad tos, buvusios savęs visiškai nesuprantu, kad ir kaip stengčiausi.. ji atrodo tokia tolima, tokia netikra, kaip miražas kuris, bet kada gali išnykti, ir tiesą pasakius dėl to džiaugčiausi. tada buvau tokia.. naivi? tada tikėdavau beveik viskuo! o dabar beveik niekuo. dar anksčiau jei būdavo blogai retai sakydavau, dabar - neslepiu, o kam? jei žmogui rūpi jis net jei mato padėtą smailą paklaus ar viskas gerai, pasidomės kaip jaučiuosi. ,,buvusi aš" jei myli pasako iš kart, dabartinė neslepia, bet ir nesako pirma. tai tik jausmas, bet jis beprotiškai keičia žmones. pajutęs, kad myli supranti ką reiškia žodžiai ,,bijau prarasti". todėl kartais taip lengva pasilaikyt tą jausmą sau, tai yra, mylėt, bet ne per daug. mylėt, bet nekentėt dėl to žmogaus (nejautros kaukė?). oh, o apie nejautrą. jau visą parą sėdžiu be tos knisančios kaukės ir tik kartais pagalvoju, jog man jos trūksta. atprasiu. gal ir nebus kaip anksčiau, vis dėlto dalis kaukės dar gyvena manyje, bet bus geriau nei nieko nejausti, na bent jau iki mokslo metų... ir dar, aš pažadu, iki mokslo metų ašaros bus tik iš juoko! na, bent jau pabandysiu, kad šis pažadas liktų nesulaužytas (sun)