jaučiuosi taip, tarsi jūs mane po šiek tiek trintumėt. darot taip, kad liktų vis mažiau ir mažiau. suknistas beviltiškumas, kai bandai bėgti, o kažkas tarsi laiko Tavo ranką ir sako -pabūk, neskubėk taip. po velniais, žmonės, nesuprantu jūsų. jūs viską gyvenime supainiojat taip, kad kuo labiau bandai viską suprast, tuo labiau susipini. išmokau gyvent nemylėdama, būtinai atsirado to jausmo pakaitalas - priklausomybė. išmokau nejausti - jūs parodėt, kad tai blogai. jaučiuosi taip, tarsi būtent jūs, ne aš spręstumėt viską mano gyvenime. vienas ne laiku ištartas žodis ir viskas kas buvo gerai pavirstą į blogą, o sutvarkyt viską reikia laiko... pasakyk - išeik ir aš išeisiu. jei reikės - grįšiu. reikės pasikeist - pasikeisiu. pasakysi - mylėk ir aš mylėsiu. bet ta meilė.. viskas ką darai ne dėl to, kad nori, o dėl to, jog reikia būna per daug netikra. kuo jūs mane verčiat? bejausmiu robotu darančiu viską vien tam, kad išgyvent, ne tam, jog gyvent?