šiandien nusprendžiau parašyt normalų blogo įrašą, nes rašyti anksčiau visai niekam tikę. net nežinau kodėl, bet paskutines dienas prisiminiau senai klausytas dainas - kurva-vienuma, dblz - aš pasiilgau ir panašias.. nee, aš neliūdžiu ir net neketinu depresuot, tiesiog jos, kad ir kaip keistai skambėtų tokios šiltos! taip, jos nuotaikos nekelia, bet bent jau man - negadina. iš kart atsiprašau, kad šįkart labai dažnai nukrypsiu nuo temos, bet dabar vėl pagalvojau parašyt apie patriotizmą. nesu aš Lietuvos gerbėja ir nelabai norėčiau čia gyvent visą gyvenimą. taip, čia prabėgo jau praėjęs mano gyvenimas - čia mokiausi, juokiausi, liūdėjau, verkiau, džiaugiausi. čia tapau tuo kuo esu. išvažiavusi visada jaučiu, kad bet kada galiu grįžti atgal, kad vėl stebėsiu kaip skleidžiasi vyšnių žiedai, o žmonės šypsosi ir negalvoja, kad galbūt bus blogai. ir tas pasakymas apie Lietuvą - jeigu minioje kas nors šypsosi, galite būti tikras, kad tai užsienietis- yra visiškai neteisingas. tai pasakęs žmogus turbūt buvo išėjęs į lauką tik vieną kartą, pačią šalčiausią metuose dieną ir į nekokios reputacijos gatvelę. bet vėl mano mintys krypsta kita linkme - ar daug žmogui reikia? šiandien kaip tik skaitėm šį eilėraštį ir jis pakerėjo, manyčiau, visą klasę. turbūt nebuvo nei vieno kuris per visą gyvenimą nepagalvotų ko žmogui reikia. ar užtenka maisto ir vandens? nemanau.. man, kaip žmogui reikia daugiau - man reikia jausmų, muzikos, šypsenų, ilgų pokalbių ir gausybės gerų ir nelabai emocijų! žinoma, viskas mano gyvenime, esu visiškai įsitikinusi, dar keisis, bet niekada neatsisakysiu to, ką dabar branginu ir laikau reikalingu. žinoma, dauguma pasakytų, jog žmogui reikia tiesiog beprotiškai mažai, bet juk kažkam tai būtų neįkainojamai daug, visi mes skirtingi ir kiekvienam reikia daugiau ar mažiau visko. na ką gi, vėl pašokinėsiu prie kitos temos - vasara. tai viena aktualiausių temų šiomis dienomis, kaip ir kiekvienais metais. nemažai žmonių skaičiuoja likusias dienas iki laikinosios laisvės, kiti to visiškai netrokšta, bet visi žino - tai nori to ar ne, bet ateis. ir tiesą pasakius, kai nelauki tai ateina dar greičiau :D todėl labiau laukiu ne pačio metų laiko, o to ką per tą laiką galima nuveikti :)