Aš taip norėjau viską pakeist. Bet kažkas neleido aiškiai pasakyt - baigta, visko nebėra. Iki, nenoriu, negaliu. Man atrodo, kad ir aiškiai tai parodau, bet vis pabandot pakeist. Neberašau tiems kurie man visiškas niekas, nenoriu, kad jie man rašytų. Nesuprantu to ir nemanau, kad suprasiu.. Žinau, kad vėl atsigulus į lovą ir pajutus kambaryje esančią tylą viską apmastysiu ir permastysiu. Kad surasiu išeitį bet neįgyvendinsiu. Tada aš nebūnu žmogus, nebūnu kažkas, aš būnu tyla ir joje išsiskiria tylūs širdies dūžiai ir nelygus kvėpavimas. Kodėl viskas taip susisuko? Kodėl pradėjot taip stipriai mane kontroliuot? Aš ne no riu. Supraskit kada nors tai. Nenorit kad daryčiau tą ar aną. Aš darau tai sveiku protu, blaivi ir prisiimanti atsakomybę už savo veiksmus. Ne jūs gailėsitės dėl to, ne jūsų pareiga mane nuo to apsaugot. Kartais noriu pabėgt nuo jūsų, palikt ar išeit, negrįžt. Keista, bet tai ne tėvai, ooch, toli gražu ne. Su jais santykiai kaip niekad geri, padeda nesipriešinimas. Supratau, kad viskas ko noriu lengva gauti neprieštaraujant, bet kartu ir jiems nenusileidžiant, švelniai išsakius savo nuomonę ir neapkrovus jų bereikalinga informacija. Kad ir kaip nemiela laiko man per daug. Diena slenka tokiu keistu ritmu, kad nespėju suprasti kad laikas atsiriboti nuo visko. Numesti kažkur telefoną ir išjungti muziką. Panirti į pasaulį kuriame nėra neaiškios nuotaikos, kur viskas turi aiškią pabaigą ir pradžią. Pasaulį kuris niekada nesitesia per trumpai.. Jo visada būna per daug.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą