nuoširdžiai galiu pasakyt, kad myliu savo vakarus. tai daugumos parų geriausia dalis. tuo metu pripratau kalbėt telefonu arba būt įsijungus kokią nors dainą, kurios galiu klausytis šimtus kartų, bet šiandien mano mp3 išsikrovęs, o pagrindinė pašnekovė išsijungus telefoną į kurį galėčiau paskambint ir įsidėjus kitą kortelę, todėl buvo gan keista mamai pasakius, kad išvėdinčiau namus viską atidaryt ir trumpam išeit į lauką vienai. įsisupus į ilgą juodą megztinį, kuris tik apsirengus pasirodė gerokai per didelis, bei įsispyrus į pirmus pasitaikiusius batus, kurių nereikia surišinėti išėjau iš jaukiai šiltų namų ir prisėdau ant šaltokų laiptų. toli stovinčios kelios mašinos, dar toliau pravažiuojantis turbūt jau paskutinį ratą šiandien sukantis troleibusas ir tobulas dangus su vos keliais debesimis ir palyginus nedaug žvaigždžių. toks malonus jausmas užlieja visą vidų, nušluodamas visas problemas ir rūpesčius iš kelio leisdamas bent kelias minutes pabūti ramiai. per greitai prabėgo tos akimirkos lauke ir grįžus į vidų sulaukiau pastabos iš žmogaus, kuris privertė mane atsitraukti nuo filmo ir trumpam pakeisti aplinką, jog vėl vaikštau naktimis, kai normalūs žmonės jau miega, bet juk šį kart rimtai nepadariau nieko, dėl ko man turėtų priekaištauti, todėl nesusilaikiau ir atsikirtau taip užtikrindama, kad mano areštas stebuklingai nesibaigs rytoj.