senai nerašiau čia ir vis dėl to, man to reikia. meluoju sau ir nežinau ką bandau apgaut kiekvieną naktį atsibusdama ir rašydama tą pačią žinutę kitaip, nes reikia išsikalbėt. atvažiuok.atvažiuok.atvažiuok! vidus atrodo, jog dusina mane, ne lėtai ir galutinai, o stipriai ir taip, kad kai kuriomis akimirkomis atrodo, kad net prakalbėt sunku. keista. net ir mylimo serialo atsisiųsta serija buvo apie dalyką kurį nagrinėju kiekvieną vakarą. ''o tu visada atrodai tokia linksma, tai kas dabar, per minutę ar kelias pasikeitė?''- niekas nepasikeitė. jau ilgai kartoju aplinkiniams, kad jie nepažįsta manęs taip gerai,kaip mano. net nežinau ar įmanoma pažinti žmogų neturint nei vienos priežasties jo nekęsti, todėl keista girdėti kai sako, jog dėl to žmogaus galėtų nužudyt ką nors ar nusižudyt. gerai, pripažįstu, yra žmonių kuriuos myliu pykdama, verkdama ar kurį laiką su jais visai nebendraudama. taip, jei reiktų mirčiau dėl jų, nors mirties ir bijau, bet nemanau, kad tie žmonės tai žino ar kada nors sužinos, juk jie tai pat turi žmones kuriuos brangina labiau už pasaulį, nes jį jiems atstoja diena su tuo žmogumi. netaikau to kažkam asmeniškai, bet atsibuskit, niekada nebūna vėlu ką nors keisti, niekada nevėlu parašyt senai matytam žmogui ir pasiūlyt susitikti kavos. kad ir prieš kelias dienas negalėjau užmigt nes supratau, tiksliau, prisiminiau, jog gal greit neteksiu mamos ir.. nežinau kaip apibūdinti tai kas manyje tą akimirką dėjosi, bet kitą dieną apkabinau ją turbūt pirmą kartą šiais metais ir pasakiau, kad myliu. paprasčiausias dalykas kokį galėjau padaryti, bet viduje palengvėjo ir lyg susitaikiau su tuo kaip yra. trumpam... iki vakaro.