pagaliau vėl galiu rašyt, nors galėjau visada, bet dabartinė nuotaika tarsi verčia kur nors palikt viską kas slegia. ir vis dėl to tai per mane, o gaila... norėčiau būt nors vieną vienintelį kartą visko nesugadinus. tai parašius nesuprantu apie kurį žmogų iš dviejų kalbu. jie vienodai svarbūs. nors šis apibūdinimas ir yra kvailai netikslus, kaip visada nemoku to paaiškint. negaliu išskirt nei vieno iš jų. abiejų reikia. net kvaila, kad du tokie svarbūs žmonės mano gyvenime nepažįsta vienas kito. iš vienos pusės tai gerai, nereikia jaudintis,kad vienas sužinos tai ką žino kitas. gerai, meluoju, jaudinuos ir tai erzina. po galais! rimtai atrodo, kad mano gyvenimas vėl kaip stiklas stipriau įskėlus pradeda byrėt. jau palyginus senai buvau sudaužius puodelį ir kvailai paėmus kelias šukes į rankas spustelėjus. neskaudėjo, tai buvo net pakankamai malonu, bet nuo to karto nemėgstu jų. jei klaustumėt kodėl, nežinočiau. gal aš pernelyg keista, kad mokėčiau įvardint tokius dalykus? tai taip kvaila... visos mano baimės tokios... vaikiškos. kad ir tai, kad bijau žmonių. nemoku pirma prieit, nemaloniai jaučiuosi kai į mane žiūri, o tamsos baimė atsirado tai pat dėl jų. visada žiūrėdama į tamsą bijojau, kad ten yra žmogus. niekas taip skaudžiai nesugebėtų sužeist kaip tas sutvėrimas. ir jie žeidžia... nesuskaičiuosiu kiek kartų sakiau sau, kad niekada neprisirišiu prie jų, kad niekada nelaikysiu jų svarbiais savo gyvenime. susimaudavau kiekvieną kartą kai tai pažadėdavau. turbūt neverta man kažko apskritai žadėt, nes visada sulaužau. kad ir patį kvailiausią, kai pažadėjau, kad niekada nieko nežadėsiu. odieve, jaučiuos kaip idiotė. ne, aš esu idiotė. labanakt.