šiandien supykdžiau vieną žmogų. pasiilgau kažko ir to kažko man siaubingai reikia. turbūt 90% pasaulio žmonių žino tą jausmą. noriu, kad kas nors parašytų - viskas bus gerai, pamatysi- bet turbūt aš pati kalta, kad nemoku gyvent pagal taisykles. o dar sakiau, kad nenervinsiu mamos. ar čia man vienai kartais taip sunku ištesėt pažadus? po galais, jaučiuosi visiškai nenormali, nors niekada kitokia nebuvau.

sako, mirdamas mane tu keikei,
o numiręs surūstėjai dar labiau.
ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
juk tave mylėjau ir gerbiau.

gražiausia vieta, bent jau man šioj dainoj. pažadu rytoj būtinai atsikelt kuo anksčiau ir parašyt vienam žmogui. man siaubingai reikia patarimo, nors turbūt nesugebėsiu nieko tinkamai paaiškint nes ir man daugiau nei viskas neaišku ir pasakysiu - gelbėk mane, prisidirbau! ir taip visada. neįsivaizduoju kaip taip išeina, bet.. visada viską suknisu. žodžiu ar keliais, bet suknisu. jau gal kokias penkias minutes guliu pasidėjus galvą ant rankų ir žiūriu pro langą. tamsu, žvaigždžių nėra, taigi norų sugalvot šiąnakt irgi neišeis. keistas jausmas. noriu turėt mygtuką -restart-, bet tai būtų per gerai.. bet būtų taip paprasta. norėčiau grįžt į praeitas kalėdas, kai snigo ir buvo gerai. tikrai gerai. ohh, noriu išmokt, jei dar ne per vėlu, nebeknist visiem proto.. dar vieną kartą paleidau dainą iš naujo. tylus gitaros skambesys pamažu pasiekia mane ir šalti šiurpuliukai nubėga kūnu. labanakt.