Nobody hurts me like you do
Nobody knows me as well as you
I'm staring out into the blue
I'm sorting files of what we knew
My future's lost - My future's torn
My disappointment knows it all

kad ir kaip kvailai skambėtų, jaučiuosi keistai. visiškai pasimetusi - manau, būtų tinkamiausias apibūdinimas. keturi metai, šimtai dienų, su viskuo reikia atsisveikinti. neišeina man taip. dabar taip gailiuosi, kad paskutinę dieną mokykloj nenuėjau į pamokas.. nors gal, šiek tiek, džiaugiuosi. -sulaikyk ašaras iki rytojaus, tada verksi ne viena ,- aiškina kažkas viduje. taip norėtųsi liepti tam balsui užsikišti, bet ką padarysi.. šiandien visą laiką žiūriu tuos tūkstančius nuotraukų iš visų tų metų. et, kokie mes buvom, matau kaip keitėmės, tobulėjom, ritomės žemyn, kol tapom tuo kuo esam. daugybė dienų praleistų kalbant per pamokas, skaičiuojant likusias pamokos minutes - viskas susipynė į tobulus valandas, dienas, metus.. prisimenu, kaip atėję naujokai nepritapdavo ir pabėgdavo, nes nesugebėdavo įsimaišyt į visiškai skirtingų žmonių grupę. žinoma, kad ir kaip bebūtų keista, visi manė, kad mes draugiškiausia klasė. turbūt kažkada tokia ir buvom, o kas esam dabar? dabar mes esam visiškai išsiskirsčiusi grupė žmonių, turinčių skirtingus skonius visais klausimais, sakančiais savo nuomonę, net tada kai to nereikia, pykstančių ant kitų ir vėliau su šypsena tai prisimenančių. mes esam tai kuo niekada negalvojom būsiantys.