**

Kažkas viduje sprogo. Kažkoks tiek laiko laukęs perpildytas nuoskaudų burbuliukas išsiveržė su kaupu pačiu netinkamiausiu metu.. Atrodė, kad išsipildė tas noras kurį vakar kažkas atsiuntė. Galbūūt. Sakė, kad pavyks. Manau, kad išsipildė, nors ir nevisai tiksliai. Bus gerai ir taip, turbūt. Vistiek beviltiškas noras pabėgti ir žinojimas, kad vistiek teks grįžti žlugdo. Galėtų būti kažkas panašaus į mygtuką delete, paspaudi ir viskas išsitrina. Tada ištrinčiau paskutinį mėnesį, nedaug, bet vistiek geriau jau jo nebūtų buvę. Būtų taip paprasta gyventi be jo.. Trisdešimt dienų, neatrodo daug.. Bet jos apvertė viską aukštyn kojom ir nenori sugražinti. Paprasta būtų tai pamiršti, bet nemoku. Galbūt nemoku keisti klaidų, nemoku pamatyt ką turiu. Ar turiu daug? nežinau, atrodo. Aš niekada nemokėjua prisirišt prie tinkamų žmonių, kuriems rūpėčiau. Dabar tenka tai perverst. Ir vėl sninga.. Jau visą rytą neiškrito net keletas nieko nevertų snaigių. Joms gyvenimas paprastesnis - nukrenti, sulauki pavasario ir ištirpsti.. Norėčiau būti snaige. ištirpčiau..