Vienintelis dalykas, svarbus gyvenime, yra turėti ką nors, kas supranta tave, kas tiki tavimi, ir liks su tavimi nesvarbu kas nutiktų. (Michael Jackson)

 

ooo, kad man kas nors duotų tokį draugą! viską dėl tokio žmogaus padaryčiau šią akimirką. kartais atrodo, kad pažįsti žmogų geriau nei pats save, bet vos tik nusisuki gauni spyrį į silpniausią vietą ir visiems staiga tampa nebesvarbu kaip tau teks tai pakelti. netgi atrodo, kad kiti tarsi stengiasi išbandyti tave - krauna vieną bėdą ant kitos, taip sunkindami naštą, o patys stovi šalia ir juokdamiesi aptarinėja. keistas dalykas tas pasitikėjimas. vieną minutę jautiesi taip, tarsi saulė šviestų tik tau, o kitą meldiesi, kad posakis ''bėda po vieną nevaikšto'', bent šį sykį būtų neteisingas. o skaudžiausia tai, kad kai labiausiai reikia, jog kas nors atsistotų šalia ir bent jau ranką duotų tarsi sakydamas ''viskas privalo būti gerai'' šypsotųsi. bet taip vyksta tik filmuose. realybėje niekam nerūpi, kad dar akimirka ir palūši, kad dar vienas akmenėlis į tavo daržą ir visas pasaulis nusitapys tik tamsiomis spalvomis. realybėje žmonės tėra savanaudė rūšis, kuriai niekada nerūpės svetimos problemos, kuriai bus giliai nusispjaut ant to kaip tu jautiesi ir kad viskas tavo gyvenime sumauta. draugai - turbūt sparčiausiai nykstanti rūšis. draugai, tie visų vadinami ''saulės spindulėliai'' yra tik nieko verti padarai, kurie net rankos neišties kai bus labiausiai sunku. būtų laimė, bent vieną tikrą draugą turėt, deja... tokį surast kaip laimėt loterijoje, šansas toks mažas, kad dažniausiai net neverta bandyt.

euforija

per kelerius šio skaitalo rašymo metus teko pastebėti, kad į šitą blogą užsuku tik per blogiausius laikus. nežinia kodėl, bet kai viskas sekasi ir atrodo, kad niekas tikrai niekada nesubyrės stipriai smunku žemyn lyg nuo kokio skardžio ir atrodo, jog nei vienos prakeiktos šakos nesugebu rast už kurios galėčiau užsikabint. keista, tiesa?  kaip ir turėčiau pasimokyt, jog po saulės anksčiau ar vėliau pradės lyt ar mano atveju kils audra su griaustiniai ir žaibais, nusinešanti vis daugiau ir daugiau. kartais susimąstau, jei mano kiekvienas nuosmukis pasiimtų su savimi ir vieną auką, kiek iš viso žmonių jau būčiau pražudžiusi? spėju, kad nemažai. juk vien čia kiek surašyta, o tai tėra maža dalelė, tada kai jau kitur nebėra kur išsirėkt. BUM, dar vienas taškas gyvenimo ir mano kovoje, kurią aš beviltiškai pralaimiu. spėju, kad jei tai būtų varžybos pralaimėčiau nei karto neįmušus įvarčio. šiek tiek prastas rezultatas, žinant kiek turėjau paaukot. gal prieš mėnesį vienas žmogus yra man pasakęs ''tai ko tu sieki-gerai, bet ar kai sužinosi to kainą būsi pasiruošus viską paaukot?'' tada tik juokiausi ir sakiau, jog galiu ir be aukų laimėt šį mačą. pasirodo klydau ir dar kaip. draugai, šeima, pažįstami. vienas po kito pradėjo byrėt žmonių sąrašas, kuriais galėjau pasitikėt, bet kaip sako ''draugą bėdoje pažinsi'', nors kartais atrodo, kad arba aš apakau, arba tikrai nebėra ką matyt. pasimoviau ant kvailų senų klaidų iš kurių taip ir nepasimokiau. kiek dar reikės prarast, kad pradėčiau vėl kilt? ar turiu vėl likt be nieko šalia, kad suprasčiau ką reiškia turėt tik viltį gyvenime? nežinau kodėl, bet po tokių žodžių man norisi tik juoktis. viltis nei išklausys, nei apkabins kai reikės, tuo labiau nepadės judėt tolyn. juokiuosi pati iš savęs, ironiška. turbūt daugiau nesakysiu, kad viskas gerai ir man nieko netrūksta, jog būčiau pilnai laiminga. taip nebūna, nes kiekvieną sykį kai priartėji prie gyvenimo euforijos kažkas pradeda tempt žemyn ir tam jausmui, kaip ir traukos dėsniui, neįmanoma pasipriešint. ir šį vakarą sėdžiu ir galvoju kur buvo tas kabliukas ant kurio taip stipriai pasimoviau. gal per daug visko ėmimas į širdį? gal reiktų pradėt atlaidžiau žiūrėt į tai ką kas sako? bet kad ir kas bebūtų, vis tiek kiekvieną akmenėlį mestą į savo pusę išnagrinėju, praskeliu ir bandau lyst ten kur mano nosiai geriau nė nebūtų reikėję artintis. viena, antra, šimtoji klaida ir vėl ta pati vieta, kurioje atrodytų, jog tapau nuolatine lankytoja. gal reiktų įsigyti lojalumo kortelę? gal surinkus reikiamą kiekį taškų mane iš viso to išlaisvins? nejaugi vėl grįšiu į pradžią?

nežinau, gal kažkur viduje tikėjausi, kad paskambinsi, parašysi ar dar kaip nors priversi mane jaustis prastai, deja mano spėjimai apie tavo elgesį kaip visada buvo nesėkmingi. tiek jau to, nusibodo taip. aišku, viduje visada žinojau, kad niekada tavęs nesuprasiu, nors ir bandžiau, bet kas iš to, jei suprast norėjau vienintelė. supratimas, kaip kava - skanesnė kai geri su kuo nors. tai gi galima sakyt, kad gėriau ją viena, visą tą laiką. o dabar jau galima mane pasmerkti, juk norint kažką įgyvendinti reikia pastangų, o aš jų, tenka pripažinti, visai neįdėjau, o dar tikėjausi, jog viskas išsispręs savaime, o aš galėsiu ramiai sėdėti ir stebėti kaip tvarkosi viskas aplinkui, koks keistas bruožas tas naivumas. auč. atrodo, kad viskas sukas ratu ir aš stoviu ir tiesiog stebiu. vienas, antras, trečias ir dar galybė dalykų slysta iš rankų kaip smėlis, o juk bėgančio laiko nesustabdysi. gal ir blogai, kad visad juokiuos iš savęs, bet žinau - nesijuoksiu, tada verksiu. ir kam? kad kas nors pamatytų kokia silpna tapau? kokia pažeidžiama sugebu būt pati to nenorėdama? ne. ne man taip elgtis. gal geriau įpūsiu šiek tiek optimizmo į save, gal tada ir gyvenimas vietoje rūgščios citrinos mes ir naujų idėjų ir jėgų? tikėtis geriau, nei gniuždyt save, ar ne?