žinoti, kad miršti, ir gyventi

Mirti Eleonora nebijojo, nes mirtis, savaime nieko nereiškianti, tėra tarsi dar vienas, paskutinis, protinis dantis. Į savo mirtį žvelgė su nepasitikėjimu. Galvodama apie mirtį arba -dar blogiau- įsivaizduodama, kokia ji bus, matė ją nepermaldaujamą, apsigaubusią pilkais nėriniais, su skrybėle, ryškaus profilio, mandagiai besijuokiančią iš žmonių kvailysčių,lyg padorus žmogus per nuobodžius pietus, iš kurių drauge su jumis mielai paspruktų lauk. Paskui sukildavo priešiškumas, tuomet mirtis asocijuodavosi su nepadoria sena dama, kuri ateina ir nudobia mus, jei sergame - iš lėto, įvykus nelaimingam atsitikimui - žaibiškai, ir visada prieš mūsų valią. Didvyriška mirtis jai neegzistavo. Mirtis niekam negali būti nei gėris, nei išsivadavimas. Žmogus kabinasi į bet ką, jis pasirengęs kęsti bet kokias kančias.

2008

per etiką perrašytas tekstas apie aktualiausią temą man dabar. iki Kalėdų. 42 dienos.

otep - numb&dumb